Pagalba Ukrainai – Yulijos istorija
Vasario 24-ąją milijonų žmonių gyvenimai Ukrainoje apsivertė aukštyn kojomis.
Tarp jų yra ir mūsų įmonės darbuotojai: 25 Varšuvos ir 77 Kijevo biurų darbuotojai.
Šiandien norėtume papasakoti Yulijos istoriją. Ji jau beveik metus dirba „E100“ Personalo skyriuje Varšuvoje.
Tai istorija, kuri, nors ir pilna karo žiaurumo, rodo, koks svarbus šiandien yra noras padėti ir empatija.
Kiekvieną dieną mūsų darbuotojai skiria savo laiką, energiją ir išteklius tam, kad čia – Lenkijoje – paruoštų saugų prieglobstį kuo didesniam nuo karo bėgančių žmonių skaičiui.
Jiems nuoširdžiai dėkojame!
Yulijos istorija
Pirmąją karo dieną, vasario 24 d., 4 val. Lenkijos laiku Yulijai paskambino močiutė.
– Šaudo. Labai arti mūsų namų, – pasakė ji.
Po to ji paskambino Yulijos broliui, kuris nedelsdamas paliko savo butą Charkove ir nuvyko pas močiutę, gyvenančią už 15 km, netoli Ukrainos ir Rusijos pasienio. Ten jis pamatė rusų tankų kolonas. Nežinojo, kiek jų gali būti. Atrodė begalės. Įsodino močiutę ir tris jos kates į automobilį ir iškart patraukė į vakarus. Jo tikslas buvo Lenkijos siena. Močiutę reikėjo išvežti iš Ukrainos.
Kelias į Lvovą (980 km), kur jų laukė Yulijos mama, truko visą savaitę. Pakeliui jie miegojo ten, kur nakvyne pasirūpino Yulija, skambindama artimiesiems ir draugams. Lvove be Yulijos mamos jų laukė Varšuvos biuro darbuotojo Jakubo paruošta transporto priemonė. Vos tik sužinojęs, kad Yulija bando išvežti močiutę iš Ukrainos, jis iškart pasisiūlė padėti. Į Varšuvą jie taip pat atvežė ir moterį su dviem vaikais, kurie irgi ištrūko iš karo apgaubtos šalies. Pirmąją nakvynę šeimai suorganizavo „E100“ Varšuvos biure dirbanti Olesia, o apgyvendinimu ilgesniam laikui pasirūpino draugė iš Personalo skyriaus, taip pat Yulija.
– Mūsų įmonėje yra daug asmenų, kurie važiuoja į pasienį ir veža žmones į įvairius miestus. Kiti stengiasi rasti jiems gyvenamąją vietą, būtiniausius daiktus, vaistus, – priduria Yulija. – Paskyrėme koordinatorius, kurie užsiima medicinine, teisine, psichologine pagalba ir vaikų priežiūra. Taip lengviau susidoroti su milžiniškais poreikiais.
– Sulaukiau didžiulės kolegų paramos, kai mano šeimai kilo grėsmė, kai nežinojau, ar dar susitiksiu su močiute, – priduria ji. – Stengiuosi šią paramą perduoti toliau, dirbdamas savanore ir rinkdama lėšas, suteikdama prieglobstį žmonėms, kurie neturi kur apsistoti.
Kai paklausiame Yuliją apie dabartinę situaciją jos gimtajame Charkove, jos balsas pradeda drebėti.
– Praėjusią savaitę man paskambino močiutės kaimynai, norėdami pranešti, kad jie yra gyvi.
– Rusai šaudo į viską, kas juda, – sakė jie.
Tačiau jau keletą dienų Yulija nebegali su jais susisiekti telefonu.
Mano gyvenimas padalintas į dvi dalis – iki karo ir dabar, – sako ji. – Niekada nebebus taip, kaip buvo.
Yulija nenori pasakoti apie savo namus ir kitas vietas, kurių Charkove jau nebėra.
